nuosaikė

nuosaikė̃ (dk.) sf. (3^a), nūsaikė̃ (ž.) (3^a) žr. nuosaika: 1. Šts Kad ir išgera, by tik turia nū́saikę Kal. 2. Nūsaikė̃ yra pasivedimas dirbti J. Žmogus be nūsaikė̃s (jam darbas nesiseka) Slnt. Ans pri darbo neturia nė kokios nūsaikė̃s: rodos, skuba, bruzda, o vis ant vieta Plt. Be nūsaikė̃s dirba, dėl to ir neturia nėko Šts.